Jeigu bent kartą vartei Bibliją, tikriausiai pastebėjai, kad ji yra padalinta į dvi nevienodas dalis. Ar kada nors tau iškilo klausimas, kodėl yra dvi dalys, ir ką reiškia jų pavadinimai?

Bibliją sudaro du testamentai (sandoros)- Naujasis ir Senasis.

Senajame Testamente aprašyta Dievo sandora su Izraelio tauta. Šis testamentas sudarytas iš žydų raštų, į kuriuos įeina įstatymo, istorinės, poezijos ir pranašų knygos.

Naujajame Testamente aprašyta sandora, kurią Jėzus padarė savo krauju su Bažnyčia. Šiame testamente rasi evangelijas, istorines knygas, laiškus ir pranašystes.

Nors Bibliją sudaro 66 knygos, kurios buvo parašytos šešiuose skirtinguose žemynuose, trimis skirtingomis kalbomis (hebrajų, graikų ir aramėjų), 40 skirtingų autorių, per 1500 metų, ji vis tiek yra vientisa ir joje nėra prieštaravimų.

Senasis ir Naujasis Testamentai yra vienijami tų pačių temų: aukos, atpirkimo, malonės, nuodėmės, šventumo ir kt. Tačiau

Senajame Testamente Jėzus pranašaujamas, o Naujajame Jis apreiškiamas.

Galbūt tau žiūrint į savo lietuvišką Bibliją iškylą dar vienas klausimas: ar Biblija iš karto buvo suskirstyta į skyrius ir eilutes?

Ne. Biblija buvo suskirstyta į skyrius 1227 metais, o į eilutes 1551 metais.

O ar žinai, kodėl Biblija buvo suskirstyta į skyrius ir eilutes?

Ne dėl dvasinių priežasčių, bet dėl praktiškumo. Iki to laiko tik dvasininkai ir vienuoliai naudojo Bibliją, bet kai Biblija tapo prieinama paprastam žmogui, skyriai ir eilutės padėjo lengviau susigaudyti Biblijoje ir supaprastino bendrą Biblijos skaitymą.

Tik pagalvok, kaip būtų sudėtinga pamokslininkui pasakyti, iš kokios ištraukos jis pamokslaus, jei Biblijoje nebūtų skyrių ir eilučių.

Kas nusprendė, kokios knygos sudarys Senąjį ir Naująjį Testamentus?

Biblijoje nėra knygų sąrašo, kurios knygos turėtų priklausyti Biblijos kanonui. (Beje, terminas „kanonas“ yra naudojamas apibūdinti knygoms, kurios yra Dievo įkvėptos ir įtrauktos į Bibliją.)

Dievas nenumetė Biblijos turinio („popieriaus lapo su sąrašu“) iš dangaus ir neliepė žmonėms eiti ir surasti knygų, kurių pavadinimai užrašyti tame turinyje. Tai būtų panašiau į vieną iš žaidimų, žaidžiamų vasaros stovyklose.

Dievas iš anksto žinojo, kokios knygos bus Biblijoje ir Jis nusprendė naudoti žmones- žydų rabinus, mokslininkus ir ankstyvuosius krikščionis- knygų, priklausančių kanonui atpažinimui.

Senasis Testamentas

Senojo Testamento knygos buvo priskirtos kanonui be didesnių ginčų. Žydai atpažino Dievo pranašus ir priimė jų raštus kaip Dievo įkvėptus. Paskutinė Senojo Testamento knyga buvo parašyta apie 435 metais prieš Kristų. 250 mūsų eros metais beveik visuotinai buvo priimtas Hebrajų Raštų kanonas.

Nesutarimų sukėlė ir vis dar sukelia deuterokanoninės knygos (dar vadinamos antruoju kanonu). Šios knygos buvo parašytos laikotarpiu tarp Senojo Testamento pabaigos ir Naujojo Testamento pradžios.

Antrąjį kanoną sudaro šios knygos: Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Siracido, Išminties ir priedai Esteros bei Danielio knygose.

Romos katalikų bažnyčia 1546 metais oficialiai įtraukė deuterokanonines knygas į jų Bibliją, tuo tarpu dauguma žydų mokslininkų ir protestantai nelaiko šių knygų Dievo įkvėptomis ir neįtraukė jų į Bibliją dėl šių priežasčių:

• Šios knygos neskelbia turinčios tokį autoritetą kaip Senojo Testamento knygos.
• Deuterokanoninės knygos nebuvo pripažintos Jėzaus ir apaštalų. Naujajame Testamente nėra deuterokanoninių knygų citatų.
• Jų mokymas prieštarauja Biblijos mokymui.

Naujasis Testamentas

Net keletas aplinkybių apsunkino Naujojo Testamento knygų surinkimą ir atpažinimą. Priešingai nei žydų bendruomenė, krikščionys negyveno vienoje vietoje, bet buvo išsisklaidę visame pasaulyje. Tai taip pat nulėmė, jog raštai nebuvo laikomi vienoje vietoje.

Dar vienas dalykas, kuriuo krikščionys skyrėsi nuo žydų, buvo krikščionybės nelegalumas.

Žydai galėjo laisvai garbinti Dievą, tuo tarpu pirmo amžiaus krikščionys buvo persekiojami. Žydų raštininkai buvo profesionalūs Šventojo Rašto kopijuotojai, o Naujojo Testamento knygas kopijavo paprasti žmonės.

Taigi visos šios aplinkybės apsunkinimo Naujojo Testamento knygų surinkimą ir priskyrimą kanonui.

Naujojo Testamento knygų atpažinimui buvo suorganizuoti net keletas tarybų. Sprendžiant, ar Naujojo Testamento knygos buvo Šventosios Dvasios įkvėptos, tarybos naudojosi šiais principais:

• Ar knygos autorius buvo apaštalas (savo akimis matė Jėzų ir buvo Jo mokinys)?
• Ar knyga turi autoritetą iš Dievo?
• Ar knygoje akivaizdus Šventosios Dvasios darbas, ar Dievas per ją keičia žmonių gyvenimus?
• Ar knyga yra priimta daugumos tikinčiųjų?
• Ar knyga neprieštarauja doktrinoms ir ortodoksiniam (visuotinai priimtinam) mokymui?

Kai kurios Naujojo Testamento knygos buvo priskirtos kanonui labai anksti, kitoms reikėjo daugiau laiko. Tačiau 397 mūsų eros metais Kartaginos taryba pripažino visas 27 Naujojo Testamento knygas kaip Dievo įkvėptas.

Labai svarbu nepamiršti, kad bažnyčia nesuformavo kanono. Ne ankstyvosios bažnyčios tarybos nusprendė, kas įeis į kanoną, jos tik atpažino Dievo įkvėptas knygas.