Kartais stebėdama žmones ar skaitydama jų gyvenimo istorijas knygose, aš stebiuosi, iš kur jie turi tiek stiprybės ir jėgų nepasiduoti. Man rankos nusvyra vien pagalvojus apie jų sunkumus ir kojos jaučiasi per sunkios žengti bent vieną žingsnį. Bet jie eina pirmyn vedami nepaaiškinamos jėgos. O gal ta jėga yra paaiškinama?

Kai mes stovime ir žiūrime į kalną, kuris laukia mūsų, mes niekaip negalim įsivaizduoti savęs kalno viršūnėje.

Vienas to pavyzdys, apie kurį aš per dažnai galvoju, yra buvimas mama. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti savęs esant mama. Kai galvoju apie tai, man atrodo, kad aš neturėsiu kantrybės, būsiu per daug pavargus, nebūsiu pakankamai išmintinga ir… paprasčiausiai nesugebėsiu (o ar minėjau, kad aš dar ir alergiška vaikų keliamam triukšmui?).

Tačiau Dievas taip nuostabiai mus sukūrė, kad kai ateina laikas mums būti mamoms, mūsų kūnas prisitaiko, mūsų širdys prisipildo meilės ir kantrybės, ir viso to procese mes įgijame išminties.

Dievas mus įgalina ir suteikia tai, ko mes dabar neturime.

Dabar aš negaliu to iki galo suprasti (aš nematau, kaip Jis tai padarys), bet aš galiu pasitikėti, kad Jis duos tai, ko man reikės tam gyvenimo laikotarpyje.

Biblijoje parašyta, kad mūsų Dievas yra visokios paguodos Dievas. Jis žino, kad mes neturime to, ko reikia, kad pasiektume kai kurių kalnų viršūnes, tačiau Jis taip pat žino, kad Jis yra šaltinis visko, ko mums gali prireikti. Kai išsenka viskas, ką mes turime, Jis mus pripildo. Kuo tuštesnės mes esame, tuo daugiau Jis įpila į mus savęs.

Ne veltui Mato 5:4 parašyta: “Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti”. Ilgą laiką nesupratau, ką Jėzus turėjo omeny sakydamas tuos žodžius. Dievas tikriausiai tai pastebėjo ir nusprendė mane išmokyti pačiu veiksmingiausiu būdu- per patirtį.

Aš supratau, kad tie, kurie liūdi (nes eina per sunkumus, yra žmonių nekenčiami ir niekinami, kurie kenčia ir yra prislėgti) iš tikrųjų yra palaiminti, nes jie patiria, kas yra Dievo paguoda.

Vienintelis būdas patirti paguodą yra būti situacijoje, kurioje tau reikia, kad tave kas nors paguostų.

Jeigu tu sedėsi lauke ir juoksiesi, o aš prieisiu ir bandysiu tave paguosti, tau tai nieko nereikš. Tu gal tik pasišaipysi iš manęs, nes tavo gyvenimas ir taip geras- tau nereikia mano paguodos.

Tačiau, jeigu tu ateisi pas mane su ašaromis akyse ir aš pasidalinsiu su tavimi Dievo meile, Jo užuojauta ir pasimelsiu už tave, tu tikriausiai jausies paguosta. Tu ne tik jausies paguosta, bet tu įgausi jėgų toliau eiti ir kopti į kalną, kuris yra priešakyje.

Dievas leidžia mums eiti per išbandymus (mažus ir didelius) ir naudoja tą laiką dar artimiau bendrauti su mumis, dar daugiau apreikšti savęs ir savo meilės mums ir tuo mus palaimina.

Jis užtvindo mūsų dienas savo paguoda ir suteikia stiprybės nepasiduoti.

Koks tai jausmas?

Labai keistas ir sunkiai paaiškinamas.

Tu žinai, kad niekas nepasikeitė (galbūt situacija net pablogėjo), bet tu jauti Dievo stiprybę ir paguoda, kuri pranoksta supratimą.

Tu žinai, kad tavo kojos atsisakė žengti pirmyn, bet Dievas paima tave ant savo rankų ir neša tave link kalno viršūnės.

Tu prisiglaudi prie Jo ir jauti Jo širdies plakimą. Tu net nepastebi, kaip jūsų širdys pradeda plakti tuo pačiu ritmu. Kaip Jo ryžtas tampa tavo ryžtu. Jo ištvermė tampa tavo ištverme. Jo kantrybė tampa tavo kantrybe…

Tu žinai, kad visa tai nėra iš tavęs. Tu žinai, kad tai atėjo iš visokios paguodos Dievo, kuris savo Žodyje sakė, jog Jis pats paguos tuos, kurie liūdi ir sutvirtins svyruojančių žingsnius.

“Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekvename sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami“

(2 Korintiečiams 1:3-4)

Nors ir sunku išbandymuose, mes esame palaimintos, nes Dievas mums leidžia patirti savo paguodą. Palaiminti, kurie liūdi… tai skamba kaip paradoksas. Tačiau liūdintiems Dievas atveria savo paguodos aruodus ir tuo pačiu išmokina juos, kaip būti paguoda kitiems.

Jeigu Dievas tau sako lipti į aukštą kalną, arba jeigu kelyje, kuriame eini, už kampo tavęs laukia status slėnis, neišsigąsk! Vien dėl to, kad nesijauti pajėgi įveikti to kelio dar nereiškia, kad tu jo neįveiksi. Dievas tave sustiprins ir Jo paguoda tau didės su kiekvienu išbandymu ir sunkumu. Tu patirsi Jo artumą taip kaip niekad ankščiau, ir taip, kaip tu niekada to nepatirtum lygioje vietoje.