Jeigu aš dabar tavęs paklausčiau, ar būti žmogumi yra geras dalykas, ką tu atsakytum? Ar tu asocijuoji žmogiškumą ir kūniškumą su gerais ar blogais dalykais? Ar tu tiki, kad kūnas yra viso blogio šaknis?
Yra žmonių, kurie eina į kraštutinumus mokydami, kad viskas, kas yra kūniška- bet koks malonumas- yra blogai, ir todėl jie gyvena labai minimaliomis sąlygomis su tikėjimu, kad nuo to jie yra geresni žmonės.
Ar tu kada girdėjai kažką sakant, „Aš tik žmogus, ko tu tikiesi iš manęs?“ arba „Yra žmogiška klysti“?
Visa tai turint omenyje, trumpam nukeliaukim į Edeno sodą prieš tai, kai Ieva ir Adomas nusidėjo prieš Dievą.
Dievas sukūrė žmogų
Kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, Jis sakė, kad tai yra labai gera. Tuo metu nebuvo nieko blogo juose. Nuodėmė nėra normali žmonijos dalis- tai yra anomalija. Adomas ir Ieva turėjo viską, ko reikia, kad jie galėtų džiaugtis Dievo palaiminimais ir bendravimu su Juo. Tuo metu būvimas žmogumi buvo nuostabus netgi tobulas dalykas.
Tačiau kai kas pasikeitė po to, kai jie nusidėjo. Per nuodėmę į žmoniją įėjo mirtis. Žmonija buvo sugadinta.
Jėzus- Pirmagimis to, kas nauja
Yra svarbu visa tai suprasti prieš kalbant apie Jėzaus žmogišką prigimtį ir tai, kad Jis niekada nenusidėjo. Kai mes suprantame, kad nuodėmė nėra normali žmonijos dalis, mums pasidaro aiškiau, kodėl Jėzus nepadarė nuodėmių. Jis buvo be nuodėmės ne dėl savo dieviškos prigimties, bet dėl žmogiškos prigimties.
Savo žmogiškoje prigimtyje Jėzus atsatė žmogišką prigimtį į jos pradinę-gerą- būseną.
Prisimeni praeitą kartą kalbėjom, kad Jėzus yra naujas Kūrinys, Pirmagimis to, kas nauja? Savo žmogiškoje prigimtyje Jėzus pasiekė pergalę ten, kur Adomas ir Ieva suklupo.
Išgelbėjimas Jėzuje Kristuje yra įmanomas, nes Jis buvo tobulas žmogus, kuris niekada nenusidėjo.
„Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėmę dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“
(2 Korinitiečiams 5:21)
Ar Jėzus susitapatino su nuodėme?
Jėzus niekada nenusidėjo- nepadarė nei vienos nuodėmės-, bet ar jis susitapatino su mūsų nuodėme? Ar mūsų nuodėmės tapo Jo nuodėmės? Jeigu taip, tuomet, kada tai įvyko?
Ar Jis visą savo gyvenimą gyveno su tobula žmogiška prigimtimi? Jeigu Jis įsikūnijo tobuloje žmogiškoje prigimtyje, tuomet, ką Jis bandė išgelbėti? Ar tobulai žmogiškai prigimčiai reikia išgebėjimo?
Ar Jėzui visos mūsų nuodėmės buvo atiduotos tik tada, kai Jis kabėjo ant kryžiaus? Ar tai kaip kuprinė buvo uždėta Jam ant pečių prieš pat mirštant?
Žinau, daug klausimų, bet mums svarbu mąstyti apie šiuos dalykus ir rasti atsakymus į šiuos klausimus.
Nors yra daug diskusijų šia tema tarp teologų, ir aš pati šiek tiek studijavau šitą klausimą, aš sutinku su tuo, ką mano teologijos profesorius mokė ir labai gerai apibūdino:
Jėzus gimė su puolusia žmogiška prigimtimi, nes būtent šiai prigimčiai reikėjo išgelbėjimo. Tačiau Jis niekada nenusidėjo.
Grogorijus iš Nazianzus, ankstyvosios bažnyčios teologas, rašė:
(„Critique of Apollinarius and Apollinarianism“ iš Epistle 101).
Jėzus privalėjo gyventi mūsų nupuolusioje prigimtyje, nes tai prigimčiai reikėjo išgelbėjimo. Kaip Jis gyveno nupuolusioje prigimtyje ir niekada nenusidėjo? Tai yra viena iš paslapčių, kurias mes nebūtinai suprasime šiame pasaulyje, tačiau mes galime džiaugtis, kad Jėzus nugalėjo nuodėmę už mus, ir dabar mes galime gyventi toje pergalėje.
Sabatas- Dievo dovana mums
Man būtų įdomu išgirsti, kokia tavo patirtis švenčiant sabatą arba ką esi girdėjus apie sabatą. Biblijoje parašyta, kad Fariziejai sabatą pavertė našta žmonėms (Luko 6:1-11). Man atrodo, kad mūsų kultūroje mes išvis nevertiname sabato. Gaila, tačiau daugelį metų aš...
Kaip mums mylėti kitus žmones?
Yra posakis, kad įskaudintas žmogus, skaudina kitus. Aš manau, kad panašiai galima pasakyti apie mylimą žmogų. Mylimas žmogus, myli kitus. Laiške Efeziečiams apaštalas Paulius meldžiasi, kad tikintieji būtų įsišakniję ir įsitvirtinę Dievo meilėje. Man prieš akis iš...
Kaip atrodytų mūsų gyvenimai, jeigu jaustumėmės mylimos?
Jau keli metai mąstau apie pirmas laiško Efeziečiams 5 skyriaus eilutes, kur Paulius rašo: „Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“ Aš manau, kad,...
Dievo savybės: Dieve, kuo mes panašūs?
Praeitą kartą mes kalbėjome apie Dievo savybes, kurių mes neturime. Kad ir kaip stengtumemės, mes nesugebėtume būti daugiau nei vienoje vietoje, mes nuolat keičiamės ir mūsų egzistavimas nepriklauso nuo mūsų pačių. Tačiau Dievas yra visur, yra amžinas ir...
Dievo savybės: Dieve, kuo Tu skiriesi nuo manęs?
Praleidome nemažai laiko kalbėdami apie Jėzų Kristų bei Trejybę ir dabar, manau, jau esame pasiruošę kalbėti apie Dievo savybes. Kadangi jau supratome, kad Trejybė yra pagrindinė Dievo savybė, mums bus lengviau savo galvoje visas Dievo savybes pritaikyti ne tik...
Trejybė: erezijos
Kai pradėjome kalbėti apie Trejybę, aš iš karto tau pasakiau, kad mes jos neišsiaiškinsime, nes tai padaryti mums yra neįmanoma. Aš trokštu, kad tu Trejybę priimtum kaip gerąją naujieną, o ne kaip problemą, nes tai yra pati svarbiausia Dievo savybė. Ar žinai,...