Jeigu aš dabar tavęs paklausčiau, ar būti žmogumi yra geras dalykas, ką tu atsakytum? Ar tu asocijuoji žmogiškumą ir kūniškumą su gerais ar blogais dalykais? Ar tu tiki, kad kūnas yra viso blogio šaknis?

Yra žmonių, kurie eina į kraštutinumus mokydami, kad viskas, kas yra kūniška- bet koks malonumas- yra blogai, ir todėl jie gyvena labai minimaliomis sąlygomis su tikėjimu, kad nuo to jie yra geresni žmonės.

Ar tu kada girdėjai kažką sakant, „Aš tik žmogus, ko tu tikiesi iš manęs?“ arba „Yra žmogiška klysti“?

Visa tai turint omenyje, trumpam nukeliaukim į Edeno sodą prieš tai, kai Ieva ir Adomas nusidėjo prieš Dievą.

Dievas sukūrė žmogų

Kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, Jis sakė, kad tai yra labai gera. Tuo metu nebuvo nieko blogo juose. Nuodėmė nėra normali žmonijos dalis- tai yra anomalija. Adomas ir Ieva turėjo viską, ko reikia, kad jie galėtų džiaugtis Dievo palaiminimais ir bendravimu su Juo. Tuo metu būvimas žmogumi buvo nuostabus netgi tobulas dalykas.

Tačiau kai kas pasikeitė po to, kai jie nusidėjo. Per nuodėmę į žmoniją įėjo mirtis. Žmonija buvo sugadinta.

Jėzus- Pirmagimis to, kas nauja

Yra svarbu visa tai suprasti prieš kalbant apie Jėzaus žmogišką prigimtį ir tai, kad Jis niekada nenusidėjo. Kai mes suprantame, kad nuodėmė nėra normali žmonijos dalis, mums pasidaro aiškiau, kodėl Jėzus nepadarė nuodėmių. Jis buvo be nuodėmės ne dėl savo dieviškos prigimties, bet dėl žmogiškos prigimties.

Savo žmogiškoje prigimtyje Jėzus atsatė žmogišką prigimtį į jos pradinę-gerą- būseną.

Prisimeni praeitą kartą kalbėjom, kad Jėzus yra naujas Kūrinys, Pirmagimis to, kas nauja? Savo žmogiškoje prigimtyje Jėzus pasiekė pergalę ten, kur Adomas ir Ieva suklupo.

Išgelbėjimas Jėzuje Kristuje yra įmanomas, nes Jis buvo tobulas žmogus, kuris niekada nenusidėjo.

„Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėmę dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“

(2 Korinitiečiams 5:21)

Ar Jėzus susitapatino su nuodėme?

Jėzus niekada nenusidėjo- nepadarė nei vienos nuodėmės-, bet ar jis susitapatino su mūsų nuodėme? Ar mūsų nuodėmės tapo Jo nuodėmės? Jeigu taip, tuomet, kada tai įvyko?

Ar Jis visą savo gyvenimą gyveno su tobula žmogiška prigimtimi? Jeigu Jis įsikūnijo tobuloje žmogiškoje prigimtyje, tuomet, ką Jis bandė išgelbėti? Ar tobulai žmogiškai prigimčiai reikia išgebėjimo?

Ar Jėzui visos mūsų nuodėmės buvo atiduotos tik tada, kai Jis kabėjo ant kryžiaus? Ar tai kaip kuprinė buvo uždėta Jam ant pečių prieš pat mirštant?

Žinau, daug klausimų, bet mums svarbu mąstyti apie šiuos dalykus ir rasti atsakymus į šiuos klausimus.

Nors yra daug diskusijų šia tema tarp teologų, ir aš pati šiek tiek studijavau šitą klausimą, aš sutinku su tuo, ką mano teologijos profesorius mokė ir labai gerai apibūdino:

Jėzus gimė su puolusia žmogiška prigimtimi, nes būtent šiai prigimčiai reikėjo išgelbėjimo. Tačiau Jis niekada nenusidėjo.

Grogorijus iš Nazianzus, ankstyvosios bažnyčios teologas, rašė:

Jėzus privalėjo gyventi mūsų nupuolusioje prigimtyje, nes tai prigimčiai reikėjo išgelbėjimo. Kaip Jis gyveno nupuolusioje prigimtyje ir niekada nenusidėjo? Tai yra viena iš paslapčių, kurias mes nebūtinai suprasime šiame pasaulyje, tačiau mes galime džiaugtis, kad Jėzus nugalėjo nuodėmę už mus, ir dabar mes galime gyventi toje pergalėje.