Neseniai vienas pažįstamas manęs paklausė: “Kodėl Jėzus išgydydavo po vieną aklą ar luošą žmogų? Kodėl Jis neišgydydavo jų visų iš karto?” Iš pradžių nelabai žinojau, kaip atsakyt, bet po to sumąsčiau, kad gal dėl to, jog Dievui rūpi kiekvienas žmogus asmeniškai. Išgydydamas po vieną žmogų, parodydamas visą savo dėmesį vienam žmogui, Jėzus parodė, kad tas žmogus Jam yra svarbus.

Žiūrėdamas į žmonių minią, Dievas mato kitokį vaizdą nei mes. Mums tai tik daugybė skirtingų, galbūt net nepažįstamų veidų. O Dievas, žvelgdamas į tuos pačius žmones, mato kiekvieno žmogaus širdį, jo gyvenimą, jo skausmą, džiaugsmą, svajones ir netgi jo ateitį.

Morkaus evangelijoje 5 skyriuje skaitome apie moterį, kuri sirgo kraujoplūdžiu. Ši moteris buvo daug iškentėjusi nuo daktarų, kurie bandė ją išgydyti. Dvyliką metų besitęsianti liga taip pat pasiglemžė visus jos finansus. Suvargusi ir praradusi viltį, ji nebežinojo, ką daryti. Tačiau vieną dieną ji išgirdo, kad Jėzus yra netoliese. Tikriausiai ilgai nedvejojusi, ji nuskubėjo pas Jį. Biblijoje parašyta, jog ši moteris tikėjo, kad pasveiks, jei tik palies Jėzaus drabužį. Hebrajams 11:6 parašyta:

„O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.“

  Ligos iškankinta moteris ne tik tikėjo, kad Jėzus yra Dievas, bet taip pat tikėjo, kad Jis gali jai padėti. Ji nebuvo nuvilta, jos tikėjimas ją išgydė- vos tik ji palietė Jėzaus apsiaustą, kraujas iš karto nustojo plūdęs. Jėzus pajautė iš Jo išėjusią jėgą ir paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ (Morkaus 5:30). Jo klausimas buvo gana normalus, išskyrus du dalykus: pirma tai, kad tuo metu Jis, spaudžiamas iš visų pusių, ėjo kartu su žmonių minia, ir antra tai, kad Jis, būdamas visažinis Dievas, žinojo, kas Jį prilietė. Jis paklausė ne tam, kad sužinotų, kas Jį prilietė. Jo klausimas turėjo kitą priežastį.

Mokiniai šiek tiek šaipėsi iš Jėzaus, nes daugybė žmonių spaudė Jį iš visų pusių. Tačiau Jėzus matė moters tikėjimą ir norėjo ne tik ją išgydyti, bet ir parodyti jai, jog ji Jam yra svarbi. Daugelį metų ši moteris buvo visų niekinama ir turėjo gyventi atsiskyrusi bei vieniša dėl savo ligos. Jėzus norėjo jai parodyti, kad net jei kiti jos nepastebi, Jis visuomet ją mato. Net jei kitiems ji yra tik nepažįstamas veidas žmonių minioje, Jam ji yra svarbi. Jis ją myli ir nori, kad ji patirtų Jo gailestingumą. Moteris su baime išėjo į priekį ir papasakojo Jam, kas jai atsitiko. Paklausyk, kaip švelniai Jėzus jai atsakė:

„Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos“

 (Morkaus 5:34)

Dievas ne tik ją išgydė, bet savo veiksmais ir savo žodžiais parodė jai, kad ji yra svarbi ir mylima Jo dukra.

Panašiai yra ir su mūsų išgelbėjimu. Kiekvienas ateina pas Kristų asmeniškai. Kiekvieną iš mūsų Dievas suranda ir pašaukia vardu, tuo parodydamas, kad kiekviena iš mūsų yra Jam svarbi. Dievas galėtų iš karto išgelbėti daugybę žmonių, tarkim visus susirinkusius bažnyčioje, ar visus gimusius krikčšioniškoje šeimoje. Tačiau Dievas gelbsti po vieną žmogų, užmegzdamas pokalbį su kiekvienu atskirai ir kiekvienam ypatingu būdu parodydamas savo meilę, nes Jis trokšta asmeninių santykių. Jis nori būti mano, o ne tik bažnyčios, kurioje lankausi, Dievu. Jis trokšta būti tavo, o ne tik tavo šeimos Dievu.

Taip, Dievas galėtų iš karto išgelbėti minią žmonių, bet Jis pasirenka pasiūlyti intymius santykius kiekvienai iš mūsų, tuo parodydamas, kad mes esame ypatingos, svarbios Jam ir vertos Jo dėmesio. Yra vienas dalykas žinoti, kad Dievas myli pasaulį, tačiau visai kitas žinoti, kad Dievas myli tave asmeniškai. Taigi šiandien jauskis mylima!