Po kurio laiko atėjo pakankamai aiški mintis apie misionieriavimą ir pagalvojau, kad būtų visai įdomu tai pabandyti. 2017m. vasarą man atsirado proga važiuoti į krikščionišką stovyklą Latvijoje ir ten būti vadove. Nuo pat pradžių į  viską žiūrėjau labai skeptiškai, neturėjau pasitikėjimo savimi ir galvojau, kad tai yra visiška nesąmonė. Tačiau, kai nuvykau į Latviją, mano nuomonė kardinaliai pasikeitė. Tai kas gi ten įvyko?

Pirmiausia, sužinojau daug dalykų apie save – ko aš nemoku, kaip reaguoju į sunkias situacijas, kaip priimu svetimus žmones. Pirmą dieną, kai sutikau savo komandą (tai buvo keturi kanadiečiai ir mano sesė), nustebau. Tie žmonės nebuvo tokie, kokius aš juos įsivaizdavau, man jie atrodė tikri keistuoliai.

Pirmą vakarą, kai mes visi susitikom, nusprendėm, kad būtų smagu pažaisti stalo žaidimą. Tačiau iš mūsų komandos norėjo ir galėjo žaisti tik vienas juodaodis vaikinas, vardu Lance, ir mes su sese. Bežaisdama aš pastebėjau, kad tas vaikinas beveik niekada nežiūri žmogui į akis, kai su juo yra šnekama.  Aš nesupratau, kodėl jis taip daro, ir pirma į galvą atėjusi mintis buvo: „Koks jis nemandagus“.

Kiekvieną stovyklos dieną rytinės ir vakarinės programos metu būdavo paliudijimų laikas, ir stovyklos gale šis vaikinas papasakojo savo gyvenimo istoriją. Išgirdus jo istoriją, aš buvau priblokšta, man buvo labai gėda ir norėjau tuojau pat jo atsiprašyti. Jis papasakojo, kad serga autizmu (tai yra įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia skirtingomis formomis. „Autizmo bruožų turintys žmonės „kitaip“ suvokia aplinką. Jie dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems tampa sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Autistai retai ieško akių kontakto, jiems sunku atpažinti kito žmogaus nuotaiką veide“ ).  Dėl šio sutrikimo Lance retai pažvelgdavo žmonėms į akis.

Tai išgirdusi aš nesulaikiau ašarų ir norėjau labai jo atsiprašyti, nes susidariau blogą pradinį įspūdį apie jį. Aš išmokau neskubėti daryti išvadų apie žmogų ir nesusidaryti klaidingo pirmo įspūdžio, nes kiekvienas iš mūsų turime istoriją, ir artimiau nepažinę žmogaus, mes nežinome, kur jų istorija mus nuves. Tai buvo pirmoji ir viena svarbiausių pamokų, kurią išmokau ir bandau prisiminti bei taikyti savo gyvenime.

Taip pat prisimenu, kaip Dievas veikė šioje stovykloje. Negana to, kad jis palietė kai kurių stovyklautojų širdis, Jis taip pat aiškiai pasirūpino manimi. Prieš važiuojant į šią stovyklą, aš nežinojau, iš kur man gauti kelis šimtus eurų susimokėti už kelionę. Man vis ateidavo mintys, kad gal neverta man ten važiuoti, nes tikrai neturiu aš tokių pinigų. Bet žinot ką? Man ši misijų kelionė nekainavo nieko! Už mane sumokėjo visiškai man nepažįstami žmonės, kurie norėjo prisidėti prie Dievo daromo darbo Latvijoje. Aš tiksliai žinau, kad tai buvo Dievo plano dalis.

Stovykloje aš taip pat pajaučiau begalinį Dievo artumą. Pirmą stovyklos dieną vienas amerikietis, kuris buvo atsakingas už paliudijimus, priėjo prie manęs ir paprašė išsirinkti dieną, kurią aš pasidalinsiu savo paliudijimu. Aš labai nenorėjau to daryti, nes man atrodė, kad aš neturiu, ką pasakyti, ir man taip pat buvo baisu dėl mano anglų kalbos. Bet žinojau, kad reikia ir išsirinkau datą- pirmadienį. Aš turėjau tik vieną dieną pasiruošti tam paliudijimui ir visą tą laiką pergyvenau, kaip man reikės šnekėti kartu su vertėju, kuris verčia į latvių kalbą.

Tačiau pirmadienio rytą per vadovų susirinkimą tas amerikietis, kuris buvo atsakingas už paliudijimus, priėjo prie manęs ir  pasakė, kad įvyko klaida ir jau yra kam šnekėti šią dieną. Jis taip pat pasakė, kad mano paliudijimą perkels į penktadienį. Aš iš dalies apsidžiaugiau, nes žinojau, kad turiu daugiau laiko pasiruošti savo istorijai.

Ketvirtadienį  jis vėl priėjo prie manęs ir pasakė, kad yra kitas žmogus, kuris dar nesakė savo paliudijimo, bet norėtų pasidalinti savo istorija penktadienį. Aš žinoma mielai sutikau, kad tas žmogus kalbėtų vietoje manęs, ir tik vėliau sužinojau, kad tas žmogus buvo Lance. Taigi Dievas taip parodė savo rūpestį manimi-  ne tik man nereikėjo sakyti savo paliudijimo, bet taip pat Lance turėjo progą pasidalinti savo istorija, po kurios daugelis stovyklautojų ir vadovų apsiverkė ir vėliau stovėjo milžiniškoje eilėje, kad apkabintų Lance ir jį paguostų.

Tikiuosi pavyko perteikti bent dalelę to, ką išgyvenau, ko išmokau, ir kaip pajaučiau Dievo artumą šią vasarą. Visi šie patyrimai ir išmoktos pamokos  yra neįkainojamos. Nors važiavau tarnauti kitiems, galbūt man pačiai reikėjo šitos kelionės, kad pamatyčiau save ir kaip viską sugebėsiu išgyventi ateityje. Galbūt Dievas ir tau yra paruošęs kažką panašaus, o galbūt kažką visai kito. Nenustumk jokių minčių šalin, bet skirk laiko apmąstymui ir galbūt ir tu surasi savo pašaukimą.