Kai išsiaiškiname, kodėl mes turėtume pasitikėti Dievu („Dieve, kas tu esi, ir kodėl aš turėčiau pasitikėti Tavimi?“), antras žingsnis, kurį turime žengti, yra pavesti Dievui save ir viską, ką turime.

Tikriausiai žinai istoriją iš Senojo Testamento, kurioje Dievas įsakė Abraomui paaukoti savo vienintelį sūnų. Dievas davė Izaoką su pažadu, kad iš jo kils didelė tauta ir per Abraomą bus palaimintos visos tautos.

Abraomas su savo žmona Sara būdami per seni turėti vaikų, stebuklingai susilaukė šio žadėto sūnaus. Tačiau, kai Izaokas paaugo, Dievas tarė Abraomui:

“Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!”

(Pradžios 22:2)

Dievas labai gerai žinojo, ko Jis prašo iš Abraomo. Jis žinojo, kad Izaokas yra vienintelis Abraomo sūnus, ir Dievas žinojo, kad Abraomas myli savo sūnų.

Ar gali įsivaizduoti, kas dėjosi Abraomo galvoje? Aš jo vietoje tikriausiai būčiau nepaklusus Dievui ir galvočiau:

“Dievas tikriausiai išsikraustė iš proto. Man tikriausiai tik pasigirdo, kad Jis kalbėjo su manimi. Jis padarė stebuklą mūsų gyvenime, davė ilgai lauktą sūnų ir dabar Jis nori, kad aš jį paaukočiau?

Nesąmonė.

Aš Jam paklusau iki šiol, tikriausiai nieko tokio, jeigu šį kartą apsimesiu, kad negirdėjau Jo ir Jam nepaklusiu.”

Bet Abraomas pasirinko paklusnumą ir jie abu iškeliavo to kalno link.

Prieš tau pradedant panikuoti, aš skubu pasakyti, kad mūsų Dievas nenori, kad mes Jam aukotume savo vaikus. Šios istorijos moralas yra kitoks.

Kai jie priėjo prie to kalno, Abraomas ant aukuro uždėjo savo sūnų ir jau buvo pasiruošęs jį nužudyti, kai Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus:

“Abraomai! Abraomai! <…> Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus”

(Pradžios 22:1)

Nors mūsų lietuviškose Biblijose parašyta, kad Abraomas tą vietą, kurioje viskas vyko, pavadino “Viešpats mato” (Pradžios 22:14), iš tikrųjų Jehovah-Jireh turėtų būti išversta “Dievas mato ir parūpina”.

Kai Dievas pamatė, kad Abraomas yra pasiruošęs Jam atiduoti viską, kas jam yra brangiausia, Dievas parūpino aviną aukai.

Dievas niekada neprašytų mūsų nužudyti savo vaikų ir,  nepamiršk, kad Jis yra Dievas- Jis nuo pat pradžių, dar prieš paprašant žinojo, kad Abraomas aukos aviną, o ne savo sūnų.

Kai Dievas mūsų prašo kažką padaryti ar kažką Jam atiduoti, Jis jau žino, kas bus ateityje. Jis žino, kad, jeigu mes būsime paklusnios, mūsų laukia dideli palaiminimai. Arba galbūt Jis žino, kad tai, ką mes laikome apsiglėbusios savo rankose, nėra mums reikalinga, ir Jis yra paruošęs kažką geresnio.

Dievas žinojo, kad Abraomo tikėjimas toks didelis, jog Abraomas “suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties.” (Hebrajams 11:19) Abraomas visa širdimi tikėjo ir pasitikėjo Dievu. Jis žinojo, kad Dievas daro stebuklus. Nėra nieko per sudėtingo Abraomo Dievui. Ar tu tiki tuo pačiu Dievu?

Dėl savo paklusnumo Abraomas buvo gausiai palaimintas. Dievas ne tik atidavė Abraomui jo sūnų Izaoką, bet Pradžios 22:15-18 parašyta:

“Viešpaties angelas antrą kartą pašaukė Abraomą iš dangaus: ‘Savimi prisiekiu,- sako Viešpats,- kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso'”

Dėl Abraomo paklusnumo buvo palaiminta ne tik jo šeima. Iš jo palikuonių atsirado žydų tauta, ir šioje tautoje gimė Jėzus, kuris yra palaiminimas visoms žemės tautoms.

Taip, Dievas mumis rūpinasi ir kitose Biblijos ištraukose Jis prižadėjo pasirūpinti mūsų kasdieniais poreikiais. Tačiau šioje ištraukoje Dievas mus moko, kad kartais Jis nori patikrinti mus, ar mes Juo visiškai pasitikime, ir ar mes esame pasiruošę visko atsisakyti dėl Jo.

Kai mes parodome savo atsidavimą ir paklusnumą Jam, net tada, kai Jo nurodymai atrodo nesąmoningi, Jis mus laimina ir parūpina visko, ko mums reikia ir dar daugiau.

Taip, kaip Dievas tikrino, ar Abraomas myli Dievą labiau negu pažadą ir sūnų, kuriuos Viešpats davė, Jis gali siųsti išbandymus į tavo gyvenimą. Dievas gali bandyti patikrinti tavo širdį, ir kiek tu esi pasiruošus Jam atiduoti.

Taip, kaip Dievas tikrino, ar Jis yra pats svarbiausias Abraomo gyvenime, taip ir tu gali atsidurti situacijose, kuriose Dievas tikrins, ar yra kas nors svarbesnis už Jį tavo gyvenime.

Nors Dievo vardas Jehovah-Jireh yra dažnai naudojamas maldose, kai žmonės tikisi, kad Dievas jiems parūpins tai, ko jiems reikia, pro akis praleidžiamas faktas, jog istorijoje, kurioje šis vardas yra minimas, Dievas pirmiau paprašė Abraomo atiduoti tai, kas jam buvo brangiausia.

Kas tavo gyvenime yra svarbiau ir brangiau negu Dievas? Draugai, šeima, mokslai, karjera, žmonių pripažinimas, pinigai? Jeigu Dievas paprašys tavęs tai atiduoti Jam, ką tu darysi?

Nepamiršk, kad mūsų Dievas yra Jehovah-Jireh, Dievas, kuris mato ir parūpina.