Dažnai savo chaoso pripildytuose gyvenimuose mes prabėgomis sukalbam maldą, paprašom Dievo palaiminti mūsų dieną ir apsaugoti mūsų šeimas.

Bet atrodo, kad ne visada Dievas skuba atsakyti. Kartais mes tokios užsiėmusios, kad net nepastebime, ar Dievas atsakė į mūsų maldas, ar ne.

Mes visos trokštame gauti tai, ko geidžia mūsų širdys, bet Dievas mums iškelia sąlygą- gerėkis manimi.

O ką reiškia gerėtis Viešpačiu?

Tai daugiau negu porą kartų per dieną prisiminti, kad Jis egzistuoja. Tai daugiau negu šauktis Jo nelaimėje, kai padarėm viską, ką galėjom ir nebeturime jokios vilties.

Tai daugiau negu eiti sekmadieniais i bažnyčią. Tai daugiau negu melstis prieš valgant.

Tai daugiau negu gauti naują pilietybę, būti priimtam į Dievo šeimą ir turėti nuodėmių atleidimą. Tai daugiau negu vadintis krikščionimi.

Tai mąstyti apie Dievo užrašytą žodį dieną ir naktį (Ps 1:2). Tai visa esybe šlovinti Viešpatį Dvasioje ir tiesoje (Jn 4:24).

Tai “mylėti Viešpatį, savo Dievą, klausyti Jo balso ir glaustis prie Jo.” (Įst. 30:20). Tai suprasti, kad viskas, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima yra sukūrta per Jėzų Kristų, Jam ir Jame(Kol. 1:16).

Tai suprasti, kad Dievas yra meilė, ir dėl Jėzaus mirties ir prisikėlimo, kurių dėka tu esi suvienyta su Kristumi, Jis tave myli taip, kaip Jis myli Jėzų- tobula, niekad nesibaigiančia meile (Jn 17:23).

Tai pasilikti Dievo meilėje (Jn. 15:9). Tai pripažinti Dievo Trejybę savo gyvenimo Viešpačiu.

Ir tuomet mes pasikeisime. Mūsų mintys pasikeis. Mūsų gyvenimo būdas pasikeis. Mūsų širdies troškimai pasikeis. Nebeliks savanaudiškų norų ar siekių.

Kai mes sąmoningai gyvensime Jėzuje, ir Jis bus mums viskas, ne sentimentalia prasme, bet tiesiogine to žodžio prasme (1 Jn 5:12), mes pradėsime kalbėti, mąstyti ir daryti tai, ką Tėvas mums sako daryti, tai, ko Jis iš mūsų nori.

Kadangi mes suprasime, kad esame Jėzaus kūno dalis, mes elgsimės taip, kaip Jėzus (Jn 8:28; Jn 15:10). Mūsų gyvenimai bus kupini džiaugsmo, kuriam nieko netrūksta (Jn 15:11), ir kuris nepriklauso nuo aplinkybių.

Mes melsimės Dvasioje, kuri yra maldos (Zch 12:10) ir tiesos Dvasia (Jn 16:13), kuri žino, kokia yra Dievo valia, ir kuri mus “įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbęs, ką išgirs.”  (Jn 16:13).

Ir štai kokį pasitikėjimą mes turėsime: “Jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus. O jeigu Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme.” (1 Jn 5:14-15).

Taigi jeigu savo gyvenimais gerėsimės Viešpačiu, jei pasiliksime Jame ir Jo žodžiai pasiliks mumyse,-mes prašysime, ko tik norėsime, ir bus mums duota (Jn 15:7).