Yra posakis, kad įskaudintas žmogus, skaudina kitus. Aš manau, kad panašiai galima pasakyti apie mylimą žmogų. Mylimas žmogus, myli kitus. Laiške Efeziečiams apaštalas Paulius meldžiasi, kad tikintieji būtų įsišakniję ir įsitvirtinę Dievo meilėje. Man prieš akis iš karto iškyla medžio vaizdinys. Medžiui šaknys yra labai svarbios, nes per jas medis įsisavina vandenį, įsitvirtina žemėje, ten jis laiko ir maisto atsargas, bei naudoja šaknis dauginimuisi.

Tad jeigu mūsų šaknys yra Dievo meilėje ir mes ja maitinamės, tai ką įdedame į save, išeis iš mūsų. Mes mylėsime, nes esame mylimos.

Jėzus mums sakė: „Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau.“ Jis neprašo mūsų daryti kažko, ko mes niekada nepatyrėme. Jis pirmiausia paskelbė Dievo meilę ir tada parodė savo meilę mirdamas už mus. Juk parašyta „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.“ Ir jeigu mes tikrai patyrėme Dievo meilę, kaip mes galime ta pačia meile nemylėti kitų?

Yra dar viena ištrauka, kuri kiekvieną kartą mane priverčia susimąstyti: Jono 13:1-5. Joje Dievas parodo, kaip Jis myli savuosius. Taigi kartu paskaitykime šias eilutes:

„Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį, žinodamas, kad Tėvas visa atidavęs į Jo rankas ir kad Jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą, Jėzus pakilo nuo stalo, nusivilko viršutinius drabužius ir persijuosė rankšluosčiu. Po to įpylė vandens į praustuvą ir ėmė plauti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.“

Pirmoje eilutėje skaitome: “Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą…“ Jėzus žinojo, kad jau tuoj Jį nukryžiuos. Jis žinojo, kokį skausmą Jam reikės patirti. Ir ką Jis darė? Ar Jis verkė kažkur pasislėpęs kampe ir gailėjosi savęs? Ne. Jis eilinį kartą galvojo apie kitus.

Parašyta, kad Jis mylėjo savuosius ir parodė jiems savo meilę iki galo. Kaip Jis tai padarė? Taip, mirdamas ant kryžiaus, bet dar prieš tai, Jis parodė jiems savo meilę iki galo- patarnaudamas jiems! Lengva mylėti kitus žodžiais, ar nupirkti jiems dovaną, kai mes to norime. Bet tikrą meilę ir atsidavimą mes jiems parodysime, kai mes patarnausime- net ir tada, kai mums tai nebus pats geriausias metas.

Jėzaus dienomis įprastai kojas plovė pats žemiausias visuomenės sluoksnis- vergai, dažniausiai vergės moterys. Bet Jėzus atsistojo ir pasiruošė plauti kojas savo mokiniams. Jis nusižemino prieš juos. Dievo Sūnus, Mesijas nusižemino prieš savo mokinius. Kai skaitau šią ištrauką, matau tris priežastis, kodėl Jėzui nebuvo sunku nusižeminti. Vienu sakiniu galima jas apibendrinti taip- Jėzus žinojo, kas Jis yra.

Trečioj eilutėj išvardinti trys dalykai, kuriuos Jėzus žinojo.

Pirma, Jis žinojo, kad Tėvas viską atidavęs į Jo rankas. Jis žinojo, kad visa pasaulyje laikosi Jame ir Jo Žodžiu. Kad viskas priklauso Jam. Laiške Kolosiečiams parašyta: „nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,- visa sutverta per Jį ir Jam.“ (Kolosiečiams 1:16). Taigi Jėzus žinojo, kad viskas atiduota į Jo rankas.

Antra, Jis žinojo, kad Jis išėjo iš Dievo. Jis žinojo, kas Jis yra. Jis žinojo, kad Jis yra Dievo Sūnus. Jis be abejonės žinojo, kad yra mylimas, nes Dievas Tėvas pamilo Jį amžina meile ir viešai išpažino, kad „Šitas yra mano mylimas Sūnus“. Jėzus gyveno šlovėje prieš pasaulio sutvėrimą. Jam nebuvo abejonių dėl Jo tapatybės.

Ir trečia, Jis žinojo, kad eina pas Dievą. Jis puikiai žinojo, kad šis gyvenimas žemėje buvo tik laikinas. Jis savo žvilgsnį buvo nukreipęs į amžiną šlovę, kuri Jo laukė danguje. Tai buvo jo tikslas. Jis ėjo atgal pas Dievą Tėvą.

Ir todėl Jam visiškai nebuvo sunku nusižeminti. Jis žinojo, kas Jis yra, Jis žinojo iš kur Jis atėjo ir kur eina. Ir su teisinga perspektyva, patarnavimas kitiems, netgi kojų plovimas Jam nebuvo pažeminimas. Ir jei to dar nebuvo gana, Jėzus ne tik plovė kojas tiems mokiniams, kurie buvo Jam ištikimi; Jis ta meile pasidalino ir su Judu, kuris netrukus Jį išdavė. Jėzus sugebėjo mylėti netgi savo priešus.

Tiek daug mes galime pasimokyti iš šitos ištraukos. Jeigu mes žinome, kas esame Kristuje; jeigu įsišaknijame Dievo meilėje- mes sugebėsime mylėti kitus, sugebėsime nusižeminti ir jiems patarnauti, bet nesijausime pažemintos tai darydamos.

Man atrodo žmonės pasaulyje bijo būti pažeminti ar nuolankūs, nes jie jaučia, kad visuomet turi įrodyti, kas jie yra, kokia jų vertė, už ką jie kietesni. Viena klaida ir jų įvaizdis sugrius. Bet mes esam laisvi nuo to. Mūsų vertė jau yra nustatyta Kristuje- mes esame neįkainojamos. Mums jau priklauso didžiausi titulai Kristuje, nes mes esame kartu su Juo pasodinti Tėvo dešinėje aukščiau už visas valdžias ir karalystes. Ir mes žinome, kad šis gyvenimas prabėgs kaip akimirka, o amžinybė, kuri mūsų laukia, bus geriau negu mes galime įsivaizduoti.

Taigi suprasdamos, kokia meile Dievas mus pamilo, suvokdamos savo tapatybę Kristuje, mes galime gyventi mylėdamos kitus, dalindamos ta Kristaus meile, kuri ne tik plauna kojas, bet ir mirė už mus ant kryžiaus (Ef 5:2). Taigi mylėkime, nes esame mylimos.