Prieš porą dienų buvau parke ir stovėjau prie smėlio dėžės, kurioje dvi šviesiaplaukės dvynukės smagiai statė smėlio pilis. Kai atėjo laikas joms eiti namo, jų mama joms priminė padėkoti už žaisliukus, kuriais joms leido žaisti kiti vaikai. Tačiau tik viena iš dvynukių padėkojo. Tada mama jas pakvietė pas save, tačiau tik viena mergaitė paklausė ir iš karto nuėjo, o kita liko žaisti smėlio dėžėje lyg nieko nebūtų girdėjusi.

Šios mergaitės yra tokios panašios- jos ne tik auga toje pačioje šeimoje, yra tokio pačio amžiaus, bet ir atrodo taip pat. Tačiau jos nėra vienodos. Kuo gi jos skiriasi? Gali būti, kad jų charakteriai skiriasi, tačiau skiriasi ir jų širdies nusistatymas. Viena mergaitė yra paklusni, o kitai nelabai sekasi klausyti. Vienos mergaitės širdis yra minkštesnė ir pasiduoda auklėjimui, o kitos- kietesnė. Argi taip nėra ir su mumis?

Galbūt kaip ir aš, tu daugybę kartų girdėjai Jėzaus palyginimą apie sėklas ir skirtingas dirvožemius. Kai pati skaitydavau arba klausydavau pamokslą apie šį palyginimą, aš dažniausiai galvodavau, kad aš savo gyvenime jį galiu pritaikyti tik, kai skelbiu kitiems apie Dievą, nes tie, kurie yra gera žemė, priima skelbiamą Dievo žodį, o tie, kurie yra kieta žemė, nepriima evangelijos.

Tačiau neseniai vieno seminaro metu užduotas klausimas man padėjo pamatyti, kad šį palyginimą galima pritaikyti daug asmeniškiau. Vietoje to, kad klausčiau savęs ar mano „klausytojai“ yra gera žemė sėklai sudygti, man tą patį klausymą reikia iškelti sau: „Ar aš esu gera žemė? Ką aš darau, kad įdirbčiau žemę ir padaryčiau ją derlingesnę?“

Jeigu tu nežinai šio palyginimo, paskaitykime jį kartu:

„Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto. Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje.  Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: ‘Štai sėjėjas išėjo sėti.  Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.  Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.  Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.  Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.  Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.  Kas turi ausis klausyti – teklauso!‘“

(Mato 13:1-9)

Ir šiek tiek vėliau tame pačiame skyriuje Jėzus paaiškina šio palyginimo reikšmę:

„Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio. Pasėlis uolėtoje vietoje – tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina. Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. O pasėlis geroje žemėje – tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“

(Mato 13:18-23).

Jeigu galėtume pasirinkti, mes tikriausiai visos norėtume būti gera ir derlinga žemė. Bet ar mes galime pasirinkti? Nuo ko priklauso žemės derlingumas?

Šiame palyginime žemė yra mūsų širdis. Vienų širdys yra kaip žemė palei kelią- vieta, kurioje niekas neauga. Žemė palei kelia nėra suarta ir tinkama sėjimui. Žmonės su tokia širdimi nedaro nieko, kad suprastų Dievo Žodį. Jie klauso, kas jiems sakoma, bet tai, kas įeina pro vieną ausį, išeina pro kitą. Jie neskiria laiko mąstyti apie Dievo Žodį ir nebando jo pritaikyti asmeniškai. Šėtonui, kaip paukščiams lesantiems sėklas,  labai lengva atimti Dievo Žodžio sėklą iš tokių nerūpestingų klausytojų.

Kitų širdis yra kaip uolėta vieta. Šie žmonės išgirdę Dievo Žodį apsidžiaugė ir lengvabūdiškai priėmė viską, kas jiems buvo sakoma. Tačiau jie neturėjo šaknų- jų tikėjimas buvo paviršutiniškas, ir netrukus išblėso. Galbūt jie tikėjo ir ėjo į bažnyčią, nes jų tėvai tikėjo, o kai jie patys susidūrė su sunkumais ir išbandymais, „tėvų“ tikėjimo neužteko jiems ištverti iki galo.

Trečia širdis yra kaip žemė su erškėčiais. Šis žmogus priėmė Dievo Žodį ir netgi leido jam įsišaknyti, tačiau pasaulio rūpesčiai bei turtai nusmelkė jo tikėjimą, ir jis liko bevaisis. Šis žmogus buvo taip susitelkęs ties tuo, kas laikina- šiuo pasauliu-, kad nebeturėjo nei jėgų, nei laiko investuoti į tai, kas amžiną.

Ir, galiausiai, yra širdžių, kurios yra kaip derlinga žemė. Šie žmonės girdi ir supranta Dievo Žodį. Jie ne tik gridi, tačiau pritaiko Dievo Žodį savo kasdieniniame gyvenime. Šie žmonės neša vaisių.

Ne paslaptis, kad žemė nepasidaro derlinga pati iš savęs. Kažkas turi ją suarti, prižiūrėti ir ravėti. Kai buvau dar vaikas, turėjau nedidelį sodelį namo kieme, kuriame augo keletas gėlių rūšių ir porą krūmelių. Kartais aš būdavau „sodininkystės“ nuotaikoje ir praleisdavau visą dieną ravėdama darželį. Kai baigdavau, mano sodelis visai gerai atrodė. Bet, ar žinai kame buvo problema? Aš tik kartais būdavau toj nuotaikoj. O tai reiškia, kad didžiąją laiko dalį, žiūrint į mano darželį, matėsi daugiau piktžolių negu gėlių. Derlinga žemė reikalauja sąmoningų ir pastovių pastangų.

Aš tikiu, kad tavo ir mano derlingumas daug priklauso nuo mūsų pačių. Mes kasdien priimame sprendimus, kurie daro įtaką mūsų derlingumui. Mūsų gyvenimo ritmas ir turinys arba patręšia žemę, arba padaro ją nederlingą. Ką tu darai, kad kultivuotum savo gyvenimo žemę?

Sustok kelioms minutėms ir pamąstyk, kaip atrodo tavo diena, tavo savaitė, tavo mėnuo, tavo metai? Kuo pilnos tavo dienos? Ar tu sukuri reikiamas sąlygas Dvasios vaisių augimui (meilei, džiaugsmui, ramybei, kantrybei, malonumui, gerumui, ištikimybei, romumui ir susivaldymui)? Kas trukdo tiems vaisiams klestėti tavo gyvenime?