Jau ne kartą minėjau, kad Dievas mums save apreiškė per savo Sūnų. Tačiau dar kartą noriu tau parodyti (remdamasi prof. Marcus Johnson paaiškinimu), kaip mums yra apreikšta evangelija per įsikūnijusį Jėzų Kristų.

• Jėzus mums apreiškia Dievą Tėvą.
• Jėzus mums parodo asmeninius Dievo kaip Sūnaus santykius su Tėvu Dvasioje, taigi Jėzus mums apreiškia trejybę.
• Per Jėzų mes galime geriau suvokti tai, kas yra sukurta, nes visa buvo sukurta Juo, per Jį ir Jame.
• Jėzus yra Šviesa, kuri parodo tamsą, taigi Jėzus mums parodo mūsų nuodėmes.
• Per Jėzų, kuris yra tikras žmogus, naujas kūrinys, mes suprantame žmoniją.
• Jėzus, būdamas Dievas-žmogus, gelbsti mus suvienydamas mus su savimi, taigi Jame mes suprantame, kas yra išgelbėjimas.
• Jėzuje mes suprantame, kas yra bažnyčia, nes ji yra Jėzaus kūnas.

Jeigu tu atsiverstum teologijos vadovėlį, greitai pastebėtum, jog aukščiau išvardinti dalykai sudaro skirtingas teologijos srytis. Tačiau mažai autorių pasirenka į visas tas srytis žvelgti per Jėzų Kristų. Jeigu Dievas nusprendė mums save apreiškti įsikūnydamas (Jis pats pasirinko geriausią būdą), kodėl mes turėtume kalbėti apie Dievą abstrakčiai?

Jėzus, būdamas amžinas Dievo Sūnus, įsikūnijo ir apsigyveno kaip Naujas Kūrinys tarp to, ką Jis pats sukūrė, tam, kad visa atkurtų ir vėl padarytų gera. Tai reiškia, jog Jėzus Kristus yra žmonijos egzistencijos ir istorijos prasmė bei centras. Per Jėzaus įsikūnijimą, nukryžiavimą ir prisikėlimą Dievas parodė, kokia yra Jo valia ir tikslas pasauliui. Taigi į visą kitą turi būti žvelgiama turint tai omenyje.

Kaip manai, kokios problemos iškyla, kai mes į visus tuos dalykus žvelgiame ne per Jėzų? Su kokiais pavojais galime susidurti?