Būdama mokykloj ir universitete aš visai negalvojau apie poilsį, toks dalykas man beveik neegzistavo. Laisvas laikas buvo nesuvokiama sąvoka. Bet laikui bėgant mano požiūris pradėjo keistis. Aš supratau, kad mano gyvenimas yra maratonas, o ne sprintas, ir tai daug ką keičia. Tačiau kultūra aplink mus nereklamuoja poilsio- priešingai, ji mus ragina kuo daugiau daryti, kuo daugiau pasiekti, nesustoti, gyventi taip, kad nieko nepraleistume.

Kodėl mums patinka būti užimtoms? Kodėl mes gerai dėl to jaučiamės?

Visuomenėje, kurioje gyvename, užimtas dažnai yra lygu- svarbiam. Dažnai girdime: „Kaip laikaisi? – aj, gerai, užimta labai“. Mes norim kuo daugiau padaryti, pasiekti ir tuo įrodyti savo vertę. Kai daug visko darau, jaučiuosi valdžioje, lyg viską kontroliuočiau. Daug darydama jaučiuosi lyg įprasminčiau savo gyvenimą. Kartais galbūt net galvoju, kad daug darydama labiau patiksiu Dievui.

Tačiau, jeigu sustosime ir pagalvosime, iš kur kyla tas noras būti užimtiems ir svarbiems, galbūt aiškiau pamatysime, kas už viso to stovi- Dievas ar šėtonas.

Ne vienoje vietoje Biblijoje parašyta, kad „Nedorėlis neturi ramybės“ (Izaijo 48:22). Apreiškimo knygoje skaitome apie Dievo rūstybę: “Jų kankinimo dūmai kils per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį- tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą…” (Apreiškimo 14:11). Iš šitos eilutės matome, kad poilsio neturėjimas yra bausmė, kankinimas tiems, kurie atmetė Dievą.

Bet kai apsidairome, pamatome, kad tiek daug iš mūsų savanoriškai renkasi skubėjimą ir užimtumą. Galime iškelti sau klausimą, kodėl taip yra?

Jėzus mums sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu“ (Mato 11:28) arba kitose vertimuose sako “Aš jums suteiksiu poilsį“. Dievas kviečia savo žmones ilsėtis. Pasaulis mums sako: „skubėk, greičiau, nespėsi, nebūsi svarbus“, o Dievas sako: „Ateik pas Mane, nusiramink, ramume ir pasitikėjime yra tavo stiprybė.“

Jeigu tau reikėtų apibūdinti Jėzų, kokias savybes išvardintum? Nežinau, ar kada galvojai apie tai (aš nedaug apie tai galvojau iki tol, kol išgirdau Dallas Willard apibūdinimą), bet Jėzus žemėje buvo atsipalaidavęs. Tiek daug žmonių nuolatos buvo aplink jį, visi norėjo Jo dėmesio, Jo pagalbos, net lietė Jį, Jo drabužius. Bet Jis viso to apsuptyje buvo atsipalaidavęs.

Žinau, kad aš greitai tapčiau ne tik įsitempus, bet ir susierzinus. O Jis vaikščiojo ir kalbėjo neskubėdamas- Jis buvo kantrus su žmonėmis, Jis nekreipė dėmesio į skubėjimą aplink Jį, tikriausiai nepasidavė kitų raginimams kažką daryti greičiau. Jis patarnavo su meile ir užuojauta žmogui, kuris buvo prieš Jį.

O gyvenant nuolatiniame skubėjime, juk beveik neįmanoma būti maloniam, kantriam su kitais. Labai sunku pastebėti kitų poreikius, nes vienintelis dalykas, apie kurį turime laiko galvoti, yra tai, kad mes jau turime kažkur kitur būti.

Daugelis iš mūsų tarnaujame įvairiose srityse, rūpinamės savo šeimomis, savanoriaujame ir viena iš didžiausių dovanų ir palaiminimų, kuriuos galime duoti žmonėms, kurie mus supa, yra mūsų laikas, mūsų būvimas su jais (o ne mintimis kažkur kitur). Nes tuomet kaip ir Jėzus, mes parodysime tam žmogui (ar žmonėms), kad jis yra svarbus ir mes jį matome. Mes turėsime laiko matyti žmones Dievo akimis. Taigi poilsis nėra kažkoks savanaudiškas dalykas, bet jis yra būtinas tarnaujant ir mylint žmones, kuriuos Dievas mums davė.

Grįžkime prie klausimo, kodėl mes esam tokie užimti.

Man atrodo, kad šėtonas pasėjo kiekviename iš mūsų abejonę dėl mūsų vertės. Mes nuolat klausiame savęs, „ar aš pakankamai gera?“ ir bandome į tai atsakyti daugiau darydamos, daugiau tarnaudamos, daugiau savanoriaudamos. Šėtonas mums sako: „tu nepakankamai verta, tu per mažai darai“.

Man taip būna su tarnyste. Kartais atrodo, jog darau nepakankamai, kad reikia daugiau daryt. Bet tada prigaunu save, kad tai daryčiau ne todėl, kad jaučiau paraginimą iš Dievo, bet todėl, kad noriu atrodyti labiau užsiėmusi žmonių akyse. Būna, kad noriu daryt daugiau paviršutiniškų dalykų, vietoje to, kad daryčiau kelis, bet gilesnius.

Man labai patiko Motinos Teresės gyvenimo principas, kad ne pagal produktyvumą ar efektyvumą turėtume vertinti savo elgesį, bet pagal tai, kiek meilės į tai įdėjome. Mes galime daryti labai daug, bet, jei tai darysime be meilės, tai bus nieko verta. Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams 13 skyriuje rašė: „Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantis cimbolai“ Jis taip pat rašė, kad net jeigu išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, bet neturiu meilės,- man nėra iš to jokios naudos.

Reik nepamiršti, jog darant mažiau, bet su daug meilės gali būti daug prasmingiau. Vienas iš pagrindinių Dievo įsakymų mums nebuvo „Kuo daugiau daryti“, bet Dievas sakė: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.

Taigi Dievas jau ne tik žino atsakymą į tą klausimą „Ar aš pakankamai gera/verta?“ bet Jis nori, kad ir mes tą atsakymą žinotume ir įsidėtume jį giliai į širdį. Taigi Dievas tau šiandien primena, kad tu esi vertinga Jo akyse. Tu esi brangi ir svarbi Jam. Gyvenk šiandieną su tuo žinojimu ir te tavo pasirinkimai tai atspindi. Nėra, kur skubėti, nėra ko įrodyti. Tu jau esi priimtina ir mylima Dievo akyse.