Kai tu buvai mažai, ir užsigaudavai žaisdama, kur bėgdavai ieškoti pagalbos? Kai pradėdavo skaudėti gerklę ir vėliau galvą nuo temperatūros, pas ką prašydavai vaistų?
Kai tu susirgdavai, kas tavimi rūpindavosi? Kai tu užsigaudavai, kam skaudėdavo labiau negu tau?
Daugumai vaikų, augančių mylinčiose šeimose, tėvai yra ta saugi vieta, iš kur visada ateina pagalba. Tačiau ne šiai mergaitei:
“Aš apžvelgiau paplūdimį ir jaučiau kaip mano gerklėje kyla panika. Pirmyn ir atgal mano akys lakstė nuo namų, kopų ir vandenyno prie mūsų pėdų. Aš pagaliau pamačiau ją už kelių šimtų metrų, einančią paplūdimiu tolyn nuo mūsų. Aš nuskubėjau jos pasivyti, net neįsivaizdavau, kur ji eina.
Kai aš ją pasiekiau rankomis (net šaukdama jos vardą nesulaukiau jokio atsakymo), aš pamačiau, jog ji sugriebusi laiko savo petį ir kliuvinėja nelygiame smėlyje. Ji nenorėjo pasakyti, ką jei skauda, bet ji nebegalėjo to skausmo slėpti. Aš šiaip ne taip ištraukiau atsakymą iš jos: jai įgėlė medūza.
Iš pradžių aš nežinojau, kaip reaguoti. Koks vaikas bėga nuo- ir ne pas- mama, kai skauda gyvenime? Priešingai negu kiti mano vaikai, ji neapsikabino savo rankomis mano kaklo ir neverkė ant mano krūtinės su tikėjimu, kad mamytė ir tėvelis visada suranda būdą viską išspręsti. Ji buvo visiškai šalta. Tolima. Vos prieš kelias minutes ji taškėsi vandenyje su broliais ir sesėm. O skausmo ištikta ji elgiasi kaip svetimas žmogus.
Jos istorijoje mama nebuvo tas žmogus, kuris išgydo. Mamos nebuvo.
Aš joje mačiau save. Net ir turėdama namie šiuos nuostabius keturis mažylius, aš vis dar norėjau išgydymo. Aš vis dar troškau. Aš vis dar kartais saugojau save nuo Dievo “ne”.
Žinau, vaike, aš norėjau pasakyti. Prašyti išgydymo, paguodos yra pavojinga. Tu pasidarai pažeidžiama. Tau atrodo, kad darbar tau geriausia būti vienai. Bet aš noriu, kad tu pažvelgtum man į akis ir sužinotum, kas aš esu, kai tau skauda, kad galėtum pirmiausia ateiti pas mane.”
(Ištrauka iš Sara Hagerty knygos “Every Bitter Thing is Sweet”)
Ši mergaitė vos prieš pora dienų buvo įvaikinta ir, kaip Sara rašė, jos gyvenime mamos nebuvo. Ji nežinojo, kad mama gali padėti, ar kad mamai ji rūpi. Ji buvo įpratusi kovoti su skausmu viena pati. Dabar jai reikėjo išmokti, jog jos gyvenimas niekada nebebus kaip anksčiau. Jos gyvenime atsirado žmonių, kurie ją myli ir rūpinasi ja.
Nauja šeima
Nuo tos minutės, kai mes šaukėmės Dievo ir prašėme mus išgelbėti, mes tapome dangiškos šeimos vaikai. Dievas mums davė savo Šventąją Dvasią, kuri yra užstatas iki tos dienos, kai Jis sugrįš į žemę ir visi pamatys, jog mes tikrai esame Dievo vaikai.
Bet ar mes gyvename taip lyg priklausytume tai šeimai?
Kaip dažnai, mes bėgame nuo Dievo vietoje to, kad bėgtume pas Dievą, kai kas nors mus įžedžia? Kaip dažnai mes bėgame nuo Dievo, kai mums gyvenime nesiseka?
Kartais, galbūt, mes net kaltinam Dievą dėl to, kad mums nesiseka.
Kaip dažnai mes pasiskundžiame kiekvienam žmogui, kurį sutinkame, bet nei žodžio nepratariame Dievui? Kaip dažnai mes bandome slėpti savo neigiamas emocijas nuo Dievo, bandydami atrodyti stiprūs ne tik žmonių, bet ir Dievo akyse?
Savo elgesiu mes skaudiname Dievą
Taip kaip Sara, Dievas nori, kad mes bėgtume pas Jį. Taip pat kaip Saros dukra, mes skaudiname Dievą nusisukdami nuo Jo, kai mums sunku ir pasirinkdami kentėti vieni.
Mes parodome Dievui, jog mes nežinome, kas Jis yra. Tokiu savo elgesiu mes parodome Jam, jog Jis nėra Tas, kuris gali mums padėti. Jis nėra Tas, kurio mums reikia. Mes nepasitikime Juo. Mes apsimetam, kad Dievo nėra, ir kad mes Jo nepažįstam. Mes bandom viską paimti į savo rankas.
Dievas nenori pamatyti, kiek mes sugebame, kiek mes galime ištverti. Jis nenori matyti mus kovojančius iš visų savo jėgų. Jis nori savo vaiką matyti suklupusį prie Jo kojų, su nuolankia dvasia prašantį Jo stiprybės, Jo jėgos.
Jis nori matyti vaiką, kuris supranta, jog pats iš savęs jis nieko negali padaryti- jis pats toli nenueis. Taip dažnai mums sunku atiduoti valdžią, paleisti ją iš savo rankų, pilnai pasitikėti Dievu, bet nėra protingesnio sprendimo už tai.
Kai Dievas neatsako
Kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau dalykų patiriame šiame pasaulyje. Šėtonas pasirūpina, kad mes nešiotumemės randus bei nuoskaudas, kuriomis jis bando mus atitolinti nuo Dievo.
Sara negalėjo turėti savo vaikų. Nors ji ir įsivaikino keturis nuostabius vaikus iš Afrikos, ji vis dar troško išgydymo- savo biologinio vaiko. Ji dieną ir naktį maldavo Dievo ir laukė atsakymo iš Jo. Tačiau ji “kartais save saugojo nuo Dievo ‘ne'”.
Nežinau, kaip tu, bet aš žinau, ką reiškia kažko Dievo prašyti dieną ir naktį, laukti atsakymo ne keletą dienų, bet mėnesių ir metų ir vis negauti trokštamo atsakymo.
Daugybė krikščionių nesulaukdami atsakymo iš Dievo pasiduoda ir nustoja melstis, arba nustoja tikėti Dievu, nes Jis nepadarė tai, ko jie norėjo.
Bet ar tai teisinga? Ar Dievas turi padaryti viską, ko mes prašome? Ne.
Ar Jis nori, kad mes Jo prašytume? TAIP. Ar Jis nori, kad mes nepasiduotume prašydami? TAIP (žr. Luko 18:1-8 “Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia melstis ir neprarasti ryžto…”)
Sara buvo teisi, jog prašyti išgydymo ar paguodos yra pavojinga. Kai nuolat kažko maldauji Dievo, tu jautiesi labai pažeidžiama. Tu savo valią atiduodi Jam ir esi pasiruošusi priimti Jo atsakymą. Tu žinai, kad tas atsakymas gali būti “ne”, bet vis tiek nepasiduodi ir meldiesi.
Kai mes nepasiduodame, nebijome būti pažeidžiamos Dievo akyse, mes tokiu savo elgesiu šloviname Dievą. Mes parodome, jog mes žinome, kas Jis yra. Mes parodome, kad mes Juo pasitikime. Mes parodome, jog žinome, kad mūsų pagalba ateina tik iš Jo.
bet Jis visada turi tikslą,
dėl kurio Jis delsia mums atsakyti.
Po dešimt maldavimo metų Sara pastojo ir buvo išgydyta. Per tuos laukimo metus ji daug geriau pažino Dievą, ir Jis jai tapo nepaprastai artimas. Ji išmoko, kad
net ir tamsiausią gyvenimo naktį.
Dievas nešvaisto nei sėkundės mūsų skausmo ir laukimo. Jis tai visada panaudoja geram tikslui. Sara suprasdama, ką reiškia kentėti, yra puiki mama ir pagalba keturiems vaikams, kurie kiekvienas patyrė skausmą ir kuriems emocinis išgyjimas yra itin svarbus.
Ar tu bėgi pas Dievą, kai tau sunku? Ar tu pyksti ant Dievo, kai kažkas tavo gyvenime įvyksta ne pagal tavo planą? Ar tu pasiduodi, kai Dievas tau iš karto neatsako?
Brangioji, nepasiduok. Dievas visada yra su tavimi. Jis tave myli. Net jei tavo gyvenimas panašus į vazos šukes, Jis jas surinks ir padarys gražesnį negu tu įsivaizduoji paveikslą. Bet vietoje to, kad jas laikytum apsiglėbusi ir laistytum ašaromis, tau reikia tas šukes patikėti Dievui. Tik Jame rasi išgydymą ir paguodą. Tik Jame rasi pagalbą.
Atnešk Jam viską- savo klausimus, sprendimus, baimes, svajones, problemas ir džiaugsmus. Jis laukia ištiesęs rankas… nebėk į priešingą pusę.
Sėkmingų santykių dėsniai: vienodos vertybės
Kaip tu pradedi naujus santykius? Ar tu esi iš tų retų žmonių, kurie neskuba, apsvarsto ir meldžiasi prieš pradedant naują draugystę? O galbūt tu, kaip dauguma, tiesiog susipažįsta su naujais žmonėmis, randa kažką bendro ir nusprendžia draugauti? Van pataria...
Sėkmingų santykių dėsniai: sinergija
Jau išmokome, kad vienas iš sėkmingų santykių dėsnių yra abipusis laimėjimas. Tačiau net ir geros draugystės ne visos yra vienodos. Kartais mes gauname ypatingą palaiminimą, ypatingą draugystę, kurioje abipusis laimėjimas yra nepaprastai didelis. Sinergija...
Sėkmingų santykių dėsniai: abipusis laimėjimas
Būdamas pastorius ir konsultuodamas žmones, Van Moody pastebėjo, kad daug žmonių atsiduria bloguose santykiuose; santykiuose, kurie juos išsekina. Pasak jo, dažniausiai taip nutinka, nes vienas arba abu žmonės tuose santykiuose yra emociškai labai...
Trejybė: kodėl Dievas sukūrė pasaulį?
Mes jau išsiaiškinome, ką Dievas veikė prieš pasaulio sukūrimą, tačiau, ar tau kada iškilo klausimas, kodėl Dievas sukūrė pasaulį? Jeigu Trejybei buvo taip gera visą amžinybę mylint vienas kitą, kodėl jie nusprendė sukurti mus? Ar jiems kažko trūko? Atsakydama...
Trejybė: Dievas- meilės Dvasia
Jau pamatėme, kad Dievas yra mylintis Tėvas, kuris visą amžinybę mylėjo Sūnų. Tačiau Trejybėje yra dar vienas asmuo- Šventoji Dvasia. Kaip ir kiti du Asmenys, Šventoji Dvasia yra labai svarbi Trejybės santykiuose. Kad tai geriau suprastume, dar kartą pažvelkime...
Trejybė: Dievas- mylimas Sūnus
Praeitą kartą kalbėjome, kad Dievas yra mylintis Tėvas. Šįkart pažvelkime į Tą, kurį Tėvas myli- mylimą Sūnų. Dievas visą amžinybę savo esybe gali būti Tėvas, nes taip pat egzistuoja amžinas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos Sūnus. Jėzus būdamas žemėje...
Ačiū labai už tikrai padrąsinančius žodžius. Straipsnį perskaičiau gerokai vėliau, negu reikėjo, bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau. Taip, labai dažnai būna, kad supykstu ant Dievo, nes atrodo, kad manęs neišklausė arba labai nuliūstu, nes atrodo, kad mane baudžia. Bet iš tiesų nežinau ką Jis planuoja taip man darydamas. O kai žinau, kad Jam galiu VISKĄ sakyti (net tai, ko nedrįsčiau žmonėms pasakyti), tai tikrai pasijaučiu palaimintai už tokią privilegiją ir tarsi gaunu Jo ramybės. Labai dėkoju, kad priminei, jog Jis nori mano atvirumo ir artimo ryšio (ne tik man nuo to palengvėja). 🙂
Džiaugiuosi, kad tau tai buvo padrąsinimas. Aš ir save per tuos straipsnius padrąsinu 🙂
Pastaruoju metu Dievas mane mokina, kad Jis nenori, jog slėpčiau nuo Jo savo emocijų, kokios jos bebūtų. Skaičiau knygą apie emocijas, ir autorius labai gerai paaiškino, kad jeigu mes slėpsime kažkurias emocijas nuo Dievo (pvz. pyktį), mes uždarysime dalį savęs nuo Dievo ir tai trukdys mūsų santykiams su Juo.
Kiekvienuose santykiuose bendravimas yra labai svarbus, jeigu nutrunka tas ryšys, žmonės pradeda tolti vienas nuo kito. Ir Dievas nenori, kad mes nuo Jo nutoltume. Priešingai Jis nori, kad mes Jam atneštume net savo pyktį.
Aš praeitą savaitę buvau labai supykus ir įžeista, tai ir pasakiau Dievui tiesiai šviesiai, kaip jaučiuosi 😀 tada priminiau sau eilutės iš Romiečiams 12 skyriaus, kur Dievas mus mokina nesileisti nugalimiems pikto, bet nugalėti piktą gerumu ir pasakiau Dievui, kad savo jėgomis to nesugebėsiu padaryti, bet prašau Jo pagalbos. Ir Jis padėjo!
Psalmės yra geras pavyzdys, kad galima būti atviriems su Dievu. Kai mes išliejam savo emocijas prieš Dievą, Jis mums suteikia viltį, padeda atleisti kitiems ir sustiprina mus taip, kaip Jis tai padarė ir psalmininkams (ar pastebėjai, kad net kai psalmininkas klausia Dievo “Kur tu esi? Kodėl nepadedi?”, jis pabaigia Psalmes šlovindamas Dievą ir Jo ištikimybę?).
Bet jeigu mes viską laikome savyje, tuomet Dievas negali mums padėti, ir visos tos blogos emocijos pas mus viduje pūva. Ir vėliau šėtonas gali tai panaudoti prieš mus.
Norėjau įtraukti į straipsnį dar vieną ištrauką iš tos pačios knygos, bet pasidalinsiu ja dabar. Sara rašė “Atsakymų delsimas mano gyvenime laikė mane arti prie Dievo, kaip Jis to ir norėjo. Taip, kaip aš norėjau, kad bedugnė Lilėje ją priartintų prie manęs. Dievas nesitiki išgirsti klausimo “Kas Tu esi mano skausme?” tik vieną kartą. Jis nori, kad mes iš įpročio artintumemės prie Jo. Nes Jo atsakymas į mūsų skausmą bus saugus.”
Mūsų santykiai su Dievu yra tokie tvirti (Jo meilė mums yra nepajudinama), kad mes galime drąsiai su Juo viskuo dalintis, nes Jo atsakymas visada bus saugus. Jis nesijuoks, Jis neįžeidinės, Jie nepasmerks, bet visada užjaus, supras, paguos ir padės!