Man būtų įdomu išgirsti, kokia tavo patirtis švenčiant sabatą arba ką esi girdėjus apie sabatą. Biblijoje parašyta, kad Fariziejai sabatą pavertė našta žmonėms (Luko 6:1-11). Man atrodo, kad mūsų kultūroje mes išvis nevertiname sabato.

Gaila, tačiau daugelį metų aš sabatą supratau, kaip dieną, kuomet tam tikrus dalykus reikia daryti, o kitų negalima daryti. Tačiau laikui bėgant, Dievas padėjo man suprasti, kas sabatas yra iš tikrųjų, ir kodėl jis toks svarbus kiekvienam žmogui.

Vienas iš vertingiausių „dalykų“, kuris egzistuoja žemėje, nėra pinigai, auksas ar nekilnojamas turtas. Žmonėms brangiausias ir vertingiausias dalykas yra laikas. Ir Dievas prašo, kad mes parodytume savo pasitikėjimą Juo skirdami septintadalį savo laiko Jam. Tai yra daug laiko. Ir man atrodo, kad septintadalį laiko atiduoti Dievui yra sunkiau negu dešimtadalį savo pajamų, kaip kad Senajame Testamente Dievas buvo įsakęs izraelitams.

Įdomu tai, kad, kai su teisingu nusistatymu aukojame Dievui pinigus, dažnai Jis parūpina mums daugiau negu mes Jam atidavėm. Manau, kad ir su laiku yra panašiai. Jo nepadaugėja, bet, kai visą dieną skiriame Dievo šlovinimui ir poilsiui, kitos šešios dienos tampa produktyvesnės.

Visi ūkininkai žino, kad dirbamai žemei reikia poilsio, kad ji duotų gerą derlių. Jeigu jie yra atsakingi ūkininkai, laikas nuo laiko jie pasirinks trumpalaikį nuostolį- sezoną be derliaus-, bet ilgalaikę naudą dirbamai žemei. Jeigu dirva yra sveika, joje yra daug dirvai naudingų organizmų ir joje auga sveiki augalai. Taigi leidžiant žemei pailsėti, investuojama į ateities derlių. Vienas iš būdų, leidžiantis ilsėtis dirvai, yra jos apsodinimas kitais augalais, kurie padeda žemei atsigauti, bet neduoda derliaus.

Kai leidžiama dirvai pailsėti taip pat sutaupoma vandens, nes sveika dirva geriau įsisavina vandenį ir jo mažiau reikia. Nualinta dirva nesugeba įsisavinti vandens. Vanduo neįsigeria, sėdi ant viršaus ir po to su visais chemikalais nuteka į šalia esančius vandens telkinius. Taigi sunaudojama daug daugiau vandens tam pačiam rezultatui pasiekti.

Man atrodo, kad panašiai yra su chroniškai pavargusiais žmonėmis. Jie kaip nualinta žemė negali pailsėti- įsisavinti vandens- net ir tada, kai kažkiek gauna poilsio. Tačiau, kai reguliarus poilsis yra mūsų gyvenimo ritmo dalis, mes daug geriau pailsime ir mums reikia mažiau laiko poilsiui. Mes ne tik būnam labiau pailsėję, bet ir sveikesni ir produktyvesni visame kitame, ką mes darome.

Ne taip seniai žmogaus gyvenimo ritmas priklausė nuo agrikultūros/žemdirbystės. Taip, buvo labai įtempti sezonai, kai nuo ryto iki vakaro visi dirbdavo, bet net ir sunkiausio darbo įkarštyje žmonės žinojo, kad ateis žiema, kuomet jie liausis dirbę, dienos sutrumpės, jų pareigų sumažės ir jie ilsėsis bei mėgausis savo darbo vaisiais. Kiekvienais metais tas poilsio laikas ateidavo ir visų gyvenimas sulėtėdavo.

Bet modernioje visuomenėje mes nebekreipiame dėmesio į sezonus- na tik drabužius pasirenkam atitinkamai. Tačiau dirbant ofise darbo yra tiek pat žiemą kiek ir vasarą ir jam nesimato pabaigos. Mes nebesustojame pailsėti. Nebeleidžiame sau pailsėti. Galvojame, kad taip bėgdami toliau nubėgsime. Tačiau visa tai yra melas. Anksčiau ar vėliau mes sugriūsime. Mūsų sveikata sustreikuos ir būsime priversti ilsėtis. Tuomet kaip dirvos, kurios negauna poilsio ir yra kabutėse „gydomos“ chemikalais ir pesticidais, mums reikės vaistų. Neseniai girdėjau gerą apibūdinimą kaip žmonės gyvena: „Pirmą gyvenimo pusę jie aukoja sveikatą, kad užsidirbtų pinigų; o antrą gyvenimo pusę jie aukoja pinigus, kad susigrąžintų sveikatą.“ Tačiau Dievas mus kviečia gyventi kitokiu, sveikesniu ritmu.

Niekas pirmadienį nevaikšto ir nesigiria, kiek kartų planuoja šią savaitę pameluoti. Ir nesu negirdėjus, kad kas sekmadienį girtųsi, kiek ko pavogė savaitės bėgyje. Tačiau kažkodėl dauguma iš mūsų garsiai didžiuojamės, kad laužome ketvirtąjį Dievo įsakymą, kuriame Jis mums įsakė ilsėtis per sabatą. Mes nuolat visiems kartojam, kad esam užimti, neturim laiko poilsiui, nespėjam visko. Kažkodėl mes į ketvirtą įsakymą nežiūrime rimtai, lyg jis būtų pasirinktinas, lyg mes galėtume pasirinkti laikytis jo, ar ne. Lyg Dievas jį būtų pasakęs tik tarp kitko.

Nors mūsų dažniausias pasiteisinimas, kodėl mes negalime švęsti sabato yra užimtumas, tačiau, jeigu labiau įsigilinsime, galbūt pamatysime, jog mes taip pat nepatogiai jaučiamės džiaugsme ir malonume. Taip, mes norime džiaugtis, norime patirti malonumą- mes galbūt netgi pavydime tiems, kurie tai patiria, kol mes vargstame savo kasdieninėse veiklose, bet mums davus progą nuveikti kažką, kas mums teiktų džiaugsmą, mes pasimetame. Mes nežinome, ką su tuo džiaugsmu daryti. Mums daug lengviau dirbti iki tol, kol nebeturime jėgų niekam kitam tik bukam Netflix žiūrėjimui. Aš žinau, kad man taip būna- vakare nebegaliu jau mąstyti ir nebenoriu nieko daryti, tai tiesiog kažką žiūriu.

Mes taip įpratę bėgti, dirbti, stengtis, kad mums net atrodo neteisinga sustoti, ilsėtis ir daryti tai, kas mums teikia malonumą ir džiaugsmą. Visi kiti dirba, o mes čia ilsėsimės, kaip tai? Galbūt mes netgi įsivaizduojame, kad Dievas yra reiklus darbdavys, kuris nuolat stebi, ar mes dirbam be sustojimo ir, jei tik sustojame, tuoj pat pabado mus lazda. Tačiau toks yra vergų prižiūrėtojo, o ne Dievo darbas. Vergai negali ilsėtis. Jie neturi tokios prabangos. Jie neturi laisvės sustoti.

O mes nesame vergai. Dievas mus išlaisvino iš vergijos ir Jis nori, kad mes tai atsimintume. Pakartoto įstatymo 5:15 parašyta: “Atsimink, kad ir pats buvai vergas Egipte ir iš ten tave išvedė Dievas, galinga ranka. Todėl Jis tau įsakė švęsti sabato dieną”. Kodėl? Kad turėtum nuolatinį priminimą, jog nesi vergas. Jog nesi vergas pinigams, darbui, sėkmei, kitiems žmonėms. Nes visa tai labai greitai pasimiršta. Bet kai vieną dieną nustoji dirbti, labai akivaizdžiai primeni sau ir parodai aplinkiniams, jog tu nesi savo gyvenimo šeimininkas, jog viskas nepriklauso vien tik nuo tavęs, jog nelaikai visko savo rankose, bet priklausai Dievui. Dievui, kuris tave išlaisvino ir trokšta, kad gyventum kaip laisvas žmogus. Dievui, kuris dovanoja poilsį.

Mums sunku priimti Dievo dovaną- poilsį. Taip, kaip kartais mums nelengva priimti Jo malonę- kai gauname kažką ko visai nenusipelnėme. Nežinau kaip jums, bet man daug lengviau ilsėtis, jeigu žinau, kad viską atlikau, ką planavau. Aš tada jaučiuosi nusipelniusi poilsio.

Tačiau poilsis nėra atlygis, tai yra Dievo dovana. Ir man nelengva tai priimti. Tikriausiai mes visi turim galvoje įsivaizduojamą vergų prižiūrėtoją, kuris mums nuolat priekaištauja, kad sustojome pailsėti; primena, kiek daug nebaigtų darbų; ir tie, kurie padaryti, galėtų būti atlikti geriau. Ir išvados yra, kad mes negalime ilsėtis, nes visuomet bus daugiau darbo negu mes galime padaryti.

Bet Dievas mums dovanoja poilsį- mums nereikėjo jo užsidirbti, nusipelnyti, tai mums yra dovana, kurią mes labai dažnai grąžiname Dievui ir verčiau klausome įsivaizduojamo vergų prižiūrėtojo, o ne mylinčio Dievo, kuris žino, kas mums geriausia.  

Biblijoje parašyta, kad Dievas mums įsakė vieną dieną ilsėtis, švęsti, džiaugtis gyvenimu, kūrinija, mėgautis Juo ir kitais žmonėmis. Taip, Dievas nori, kad mes jaustume malonumą ir džiaugsmą! Ir mums kartais dėl to yra nepatogu. Mes nežinome, kaip tai patirti.

Po šešių dienų darbo, Dievas ilsėjosi ne todėl, kad buvo pavargęs ar išsekęs. Jis sustojo pasimėgauti savo darbo vaisiumi, savo kūrinija. Po kiekvienos kūrinijos dienos Dievas sakė: „Tai yra gerai“, kai sukūrė žmogų, Jis sakė: „Tai yra labai gerai“. Ir septintą dieną Jis sustojo pasimėgauti savo darbo vaisiais. Ir Jis ne tik mums rekomenduoja, bet įsako daryti tą patį. Jis mums įsako po šešių darbo dienų, vieną dieną per savaitę sustoti pasimėgauti gyvenimu, tuo, ką Dievas mums dovanoja, žmonėmis, kurie yra aplink mus.

Taigi, ar tu priimsi šią dovaną iš mylinčio Tėvo, kuris nori, kad Tu Juo pasitikėtum- kad pasitikėtum, jog pasaulis nesugrius, jeigu tu vieną dieną per savaitę sustosi ir pailsėsi? Kiekviena gera dovana yra iš aukštybių, taigi priimkime ir poilsio dovaną iš Dievo.